Paimta is MedicinaVisisiems :
Visi mes žinome, kas yra stresas. Nėra žmogaus, kuris jo nebūtų išgyvenęs. Stresas - tai įtampa, nerimas, neišspręsta problema. Stresą išgyvena ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, ir pasireiškia jis visiems vienodai: organizmas mobilizuojasi spręsti gyvybiškai svarbų uždavinį, gelbėtis nuo pavojaus. Nors yra ir skirtumų - gyvūnams visi pavojai akivaizdūs, o žmogus gali išgyventi ir įsivaizduojamus bei pasąmoningus pavojus: kažkas vyksta prieš mūsų norą, kažkas galbūt mūsų atžvilgiu ne taip pasielgė; kažkas gyvenime iš esmės pasikeitė arba - jau seniai niekas nepasikeitė... Štai ir kyla įtampa, tačiau ne akivaizdi, o užslėpta. Ir į ją mes reaguojame ne tik psichologiškai, bet ir visų kūno organų veiklą sąlygojančia vegetacine nervų sistema, kurios veiklos pakitimus jaučiame fiziologiškai.
Kaip dažnai mes pertempiam savo vegetacinę nervų sistemą! Nuolatiniai jos perkrovimai, nuolatinė įtampa lemia negalavimus. Apskritai vegetacinės reakcijos - nuo širdies veiklos sutrikimų ligi žarnyno sveikatos problemų - įprastos mūsų gyvenime, kupiname stresų, nerimo, įvairiausių baimių. Ne veltui psichologai praėjusį XX amžių pavadino "nerimo amžiumi".
Nors dauguma žmonių svarbiausiais laiko savus psichologinius išgyvenimus, tačiau savo kūno vegetacinių reakcijų į juos nepastebi. Kiti, priešingai, šias vegetacines reakcijas labai gerai sugeba atsekti, tačiau tada tai vyksta vadinamojo psichologinio emocijos komponento sąskaita. Taip gali vykti dėl kelių priežasčių:
* Neretai atitinkamą emociją keliantis psichologinis konfliktas dėl daugelio priežasčių gali būti užgniaužtas ir nustumtas labai giliai į pasąmonę. Tokiu atveju žmogus tiesiog nė neįtaria, kad turi psichologinių problemų, o jeigu ir atranda jas, tai dažniausiai visiškai ne tokias ir ne tas.
* Kai kurie mūsų tiesiog neteikia reikšmės savo psichologinei būsenai, emocijoms, nemano, kad dėl jų reikėtų susirūpinti, yra įsitikinę, kad "tvirti žmonės" turi ignoruoti savo nerimą. Todėl jie sutelkia dėmesį vien į kūniškus negalavimus, nė neįtardami, kad tai ir yra jų pačių "pažabotų" emocijų išraiška. Toks žmogus galvoja maždaug taip: "Visokie jauduliai - tai niekis, žmogus neturi leistis jų valdomas. O štai širdis - tai jau rimta, tai pavojinga, tai problema!" Tokiu atveju toks žmogus iš esmės tampa savo "tvirtos valios" auka: jis sugeba kontroliuoti emocijas, be tik sąmoningai suvokiamą, psichologinę jų "viršūnę". Tuo tarpu organizmo neapgausi - vegetacinė sistema tokiam cenzoriui paprasčiausiai nepaklūsta ir nepaisant visų "gydymosi" pastangų ir toliau atkakliai primena apie save.
* Neretas mūsų daug anksčiau pastebi savo išgyvenamo nerimo kūniškas apraiškas, negu suvokia, jog yra visiškai natūraliai sunerimę dėl absoliučiai su jų sveikata nesisiejančių priežasčių. Norint įsisąmoninti, jog mus kamuoja būtent psichologinis nerimas, reikia laiko, nes jausti ir tą jausmą įsisąmoninti - toli gražu ne vienas ir tas pats. Mes, pavyzdžiui, galime įsimylėti, o suvokti tai tik po kelių savaičių, mėnesių, netgi metų.
Taip yra ir su nerimu: žmogus išgyvena jį, tačiau yra įsitikinęs, jog taip nėra. Jis esą tik sprendžia "gyvenimiškai svarbius" uždavinius, todėl yra įsitempęs. Vidinę įtampą jis suvokia kaip normalią būseną, netgi būtiną susitelkiant. Netgi miego sutrikimai jam - atsidavimo tikslui, minčių, kaip jį pasiekti, pasekmė.
Iš tikrųjų toks žmogus išgyvena stresą ir vidinę įtampą, kurie, savaime suprantama, sukelia vegetacinius pokyčius. Visiškai tikėtina, jog tokioje situacijoje susirūpinimas dėl savo sveikatos aplenks išgyvenamo nerimo įsisąmoninimą. O toliau kaip įprastai: pradžioje atkreipiame dėmesį į simptomus, po to pradedame galvoti, jog "su širdele kažkas ne taip", dar po to skubame pas gydytojus ir... nerimastingai imame laukti eilinio priepuolio pasikartojimo.. Tik paskutinėje "ligos" fazėje, beje, geriausiu atveju, susiprantame ieškoti psichoterapeuto pagalbos. Nuo to ir reikėjo pradėti.
Kaip žmogus sugebės įvertinti savo vegetacinės nervų sistemos reakcijas iš dalies priklauso nuo to, ar jis yra susipažinęs su emocijų kilimo ir pasireiškimo mechanizmais. Jeigu tokių žinių nėra, jis greičiausiai palaikys savo perdėtas, tačiau visiškai natūralias vegetacines reakcijas kaip "nesveikos širdies", "kraujotakos problemų" ir pan. simptomus, gal net ims laukti "greitos ir neišvengiamos mirties".
Reikia pripažinti, kad vegetacine distonija (organizmo veiklos funkciniai sutrikimai) mes mokame pirmiausiai už dėmesio savo dvasiniam gyvenimui trūkumą. Jeigu žmogus iš tikro rūpintųsi savimi, jeigu įsigalėtų suvokimas, kad mūsų gyvenimo kokybė pirmiausiai priklauso nuo mūsų pačių psichologinės būsenos, jeigu galiausiai mes rimtai gilintumės į savo psichologiją ir išmoktumėm iš anksto užkirsti kelią galimoms psichologinėms problemoms, tikriausiai apskritai galėtumėm užmiršti, kas tai yra. Tačiau kol kas, deja... To pasekmė - dvasinis sąmyšis ir jo sąlygoti fiziniai negalavimai.
Įtakos turi ir kiekvieno mūsų savo organizmo "vidinio gyvenimo" suvokimo specifika. Šie skirtumai gali būti ganėtinai esmingi. Vieni, pavyzdžiui, absoliučiai "kurti" savo širdies ritmui, padidėjusiam kraujo spaudimui, skrandžio sutrikimams ir pan. Kitaip tariant, nekreipia į juos dėmesio. Kiti, priešingai, juos junta taip ryškiai, jog pasireiškus net menkiausiems sutrikimams nebeturi nei jėgų, nei sveikos nuovokos susidoroti su tuo. Mokslininkai nustatė, jog dalies iš mūsų organizmai streso atveju patiria intensyvesnes vegetacines reakcijas, negu kad jos pasireiškia kitimus.
Vadinasi, tarp mūsų yra tokių, kurių vegetacinės reakcijos stipresnės bei ryškiau suvokiamos, o ir pats emocinis reagavimo į jas bei į aplinką procesas vyksta intensyviau. Kitų žmonių ir emocijos, ir vegetaciniai požymiai silpnesni. Pastariesiems reiktų manyti, pasisekė, o pirmiesiems, deja, ne. Todėl jeigu priklausote pirmajai grupei, turėtumėte atsiminti, jog vegetaciniu požiūriu esate sudėtinga asmenybė - tarsi "mašina", kuriai būdinga "pačiai užsivesti".
Tokiu atveju emocinės reakcijos sukelia vegetacinių reakcijų perteklių. Kartu šie vegetaciniai pasireiškimai ryškiau suvokiami, kas savo ruožtu dar labiau sustiprina emocines reakcijas. Joms sustiprėjus, stiprėja ir fizinio diskomforto pojūtis, ryškėja vegetaciniai požymiai. Būtent tas ypatingas jautrumas savo organizmui ir nulemia tai, jog tokie žmonės pagrindine savo problema yra linkę laikyti ne išgyvenamą nerimą ir ne savo emocinį nestabilumą, o kūniškus tokių emocinių būsenų išraišką. Todėl tokiais atvejais suprasti, kad tapome savo emocinės būsenos, o ne kokių nors realių ligų aukomis, gana sunku.
Laikas perplėšti ir laikas susiūti.
